Riebalinis audinys – audinys, kurio pagrindinė funkcija – kaupti energijos atsargą riebalų pavidalu. Dažnai būdamas po oda, šis audinys taip pat atlieka ir apsauginę bei izoliacinę funkciją. Riebalų sluoksnis aplink svarbius organus tarnauja kaip amortizatorius smūgio metu. Riebalinis audinys taip pat gamina kai kuriuos neseniai atrastus hormonus (leptiną, rezistiną ir TNF-alpha|TNFα).
Riebalinis audinys skirstomas į dvi rūšis, kurio tarpusavyje skiriasi – spalva, vaskuliarizacija, metaboliniu aktyvumu ir pasiskirstymu žmogaus organizme. Tai yra:
- Baltasis riebalinis audinys – spalva kinta nuo baltos iki geltonos, tai vienalašės riebalinės ląstelės, kurių didžiąją dalį užima riebalų lašas, branduolys tampa plokščiu ir turi mažai heterochromatino. Šios riebalinės ląstelės išsidėsto grupėmis greta smulkių kraujagyslių ir sudaro įvairaus dydžio skilteles. Baltasis riebalinis audinys paplitęs poodyje, taukinėse, užpilvaplėvinėje srityje bei kitose organizmo vietose, priklausomai nuo amžiaus ir lyties.
- Rudasis riebalinis audinys – spalva kinta nuo gelsvai rudos iki raudonai rudos, branduolys yra sferiškas ir išsidėstęs ekscentriškai, bet ne ląstelės pakraštyje kaip baltųjų riebalinių ląstelių. Šis audinys labai įnervuotas. Viena pagrindinių šio audinio ląstelių funkcijų – šilumos gamyba. Suaugusiame žmoguje šis audinys aptinkamas užpakaliniame kaklo trikampyje, už krūtinkaulio, tarp menčių, prie stuburo ir aplink inkstus.
Riebalų sintezės vieta yra jungiamasis hipodermos audinys. Riebalų ląstelių adipocitų veikiami riebalai transformuojasi ir patenka į kraujo apytakos sistemą.
Odos riebalų ląstelės (adipocitai) gali sukaupti net 60 kartų didesnį riebalų kiekį nei jų pačių dydis. Tačiau kaupiamos atsargos gali perpildyti ląsteles. Kai ląstelės persipildo, riebalų perteklius kaupiamas naujose ląstelėse, kurias gaubiančios skaidulos plečiasi ir trūkinėja. Normalioje odoje yra daug mažos apimties adipocitų, kurie kaupiasi riebalinėse salelėse, kurios yra apsuptos kolageninio ir retikulinio audinio. Šios riebalinės salelės tiesiogiai sujungtos su kraujotakos sistema, per kurią lipidai patenka į kraują ir maitina organizmo audinius. Adipocitai transformuoja riebalus ir cukrus į kalorijas ir taip aprūpina organizmą, jo medžiagų apykaitos poreikius, energetinį kūno balansą ir t. t. Adipocitų veiklą, be viso kito, stimuliuoja kai kurių hormonų sekrecija.
Adipocitų disfunkcija, atsirandanti esant pirmiesiems celiulito požymiams, būna dėl gaunamos informacijos iškraipymo, todėl jie nustoja tinkamai atlikinėti savo funkcijas. Dėl to greitai pradeda kauptis riebalai, susilpnėja kapiliarų veikla ir atsiranda patinimų. Šioje stadijoje sutrinka kraujo ir limfos apytaka (kaupiasi intersticiniai lipidai), kadangi sutrinka lokalinių audinių mityba. Oda įgauna pastozinį atspalvį ir nežymiai patinsta. Tai pirmasis celiulito požymis.
Adipocitai pradeda kauptis į mazgus, sukeldami audinių fibrozę. Tai — „apelsino žievelės” stadija. Mazgams didėjant, tankėjant ir kietėjant fibroziniams audiniams, odos paviršius tampa nelygus, lyg padengtas kauburėliais. Tai — įsisenėjusiu celiulito stadija. Taigi, išskiriamos kelios celiulito formavimosi stadijos, kurias trumpai apibūdinsime. Kiekvienoje stadijoje kosmetologas gali suteikti daugiau ar mažiau efektyvią pagalbą.
I stadija
Minkštasis celiulitas. Tai paprastas audinių suminkštėjimas pažeistose kūno vietose, kurį išprovokuoja tarpląstelinio (intersticialinio) skysčio sąstingis.
II stadija
Gaubiantys adipocitus retikuliniai pluoštai tankėja ir kietėja, taip apsunkindami kraujo ir limfos cirkuliaciją kapiliarų tinkle. Šioje stadijoje paspaudus odą lieka duobutės, oda netenka elastingumo.
III stadija
Atsiranda liposklerozė. Formuojasi mikromazgeliai ir odos paviršius tampa panašus į apelsino žievelę. Tai šiurkštusis celiulitas.
IV stadija
Mazgelių daugėja, didėja jų apimtis. Palpuojant jie paslankūs ir lengvai apčiuopiami. Liečiant ar spaudžiant — skausmingi.
Celiulitą taip pat galima įvertinti pagal penkių balų sistemą, kurią siūlo m. dr. A. Grebenikovą:
- Odoje matomi kauburėliai, palpuojant jaučiami sukietėjimai.
- Oda nelygi, „apelsino žievelė” gerai matoma vizualiai.
- Tose vietose, kur yra nelygumų, atsiranda temperatūros skirtumų, atsiranda šaltos odos vietos, jų plotai didėja.
- Šaltų odos vietų plotuose atsiranda karšti židiniai.
- Fibroblastai pradeda gaminti šiurkštų, storą audinį, uždarantį adipocitą į kapsulę, susidaro granulės.
Kaip jau buvo minėta, celiulito atsiradimo fenomenas nėra iki galo ištirtas. Bet kokiu atveju tai yra keleto įvairių veiksnių (hormonų, paveldėjimo, netinkamos mitybos, etninių ypatumų ir kt.) neigiamo poveikio rezultatas.
Į kūno modeliavimo programas visada įtraukiami metodai, aktyvinantys lipolizę (riebalų deginimą) ir/arba slopinantys riebalų sintezę (riebalų kaupimą). Be šių metodų, naudojamos medžiagos, mažinančios riebalų patekimą į riebalų ląsteles ir kūno procedūros, gerinančios mikrocirkuliaciją, riebalinio audinio aprūpinirną krauju probleminėse kūno zonose. Deja, tenka pripažinti, kad net pačios stipriausios riebalų deginimo priemonės pačios savaime negali mūsų išvaduoti nei nuo celiulito, nei nuo antsvorio.
Pirmiausia, organizme yra daug lengvai prieinamų riebalų, kurie, atsiradus energijos poreikiui, bus sunaudojami pirmiausia (rankų, krūtinės, veido riebalai). Jeigu riebalų ląstelės yra apvilktos standžių apvalkalu, o kapiliarų šalia nėra, išlaisvinti riebalus bus labai sudėtinga. Ir netgi jei riebalinio audinio aprūpinimas krauju nesutrikęs, o riebalai sėkmingai skyla, kyla klausimas, kur dėti skilimo produktus, kaip juos pašalinti iš organizmo ar panaudoti, priešingu atveju, nesuradus tinkamos išeities, jie vėl kaupsis kur nors organizme. Daugelis ligų siejamos su nutukimu, pvz.: aterosklerozė atsiranda būtent dėl padidėjusio riebalų skilimo produktų lygio kraujyje.
Manoma, kad pats geriausias būdas suaugusiam organizmui atsikratyti riebiųjų rūgščių yra raumenų darbas. Dieta, fizinis aktyvumas, kompleksinės anticeliulitinės programos yra pagrindiniai veiksniai, darantys įtaką riebalinio audinio metabolizmui.
